Mus supa...-1

Kalnaberžė

Kalnaberžės kaimas įsikūręs dešiniajame Nevėžio upės krante, 13 km į šiaurę nuo Kėdainių. Vietovės vardas kilęs nuo ant kalno augusių beržų. Kalnaberžė minima 1371m. H.Vartbergės Livonijos kronikoje. Tais metais kalavijuočiai, niokoję Nevėžio vidurupį, nusiaubė Kalnaberžę, kronikoje pavadintą Calleberze. Tuos laikus mena šalia Nevėžio iškilęs Kalnaberžės piliakalnis.

XVII-XVIII a. Kalnaberžės dvarą valdė kunigaikščiai Radvilos. Jie Kalnaberžėje pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią. XIX a. dvaras atiteko grafams Čapskiams, įvedusiems sunkią baudžiavą ir garsėjusiems žiaurumu. Po 1863 m. sukilimo dvaras buvo pigiai parduotas rusų generolui Košelevskiui, o šis 1882m. Kalnaberžę pardavė carinės Rusijos generolui A.Stolypinui. Jo sūnus Rusijos premjeras P. Stolypinas labai mėgo Kalnaberžės dvarą, dažnai jame viešėdavo. 1903m. jis įkūrė pradinę mokyklą.

I-ojo pasaulinio karo metu Kalnaberžėje vokiečiai buvo įkūrę žiauriu pareigūnų elgesiu garsėjusią žandarmerijos būstinę.

Tarpukario laikotarpiu Kalnaberžės dvaro žemės buvo išdalintos, o pastatai su parku 1923 m. parduoti poetui K.Binkiui. Tačiau jis neįstengė išmokėti skolų ir perleido dvarą Teisingumo ministerijai, kuri 1925m. čia įkūrė pirmąją Lietuvoje nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimo įstaigą. Reikalingos patalpos buvo perdirbtos iš buvusių didelių dvaro arklidžių. Vėliau jame įsikūrė mokykla–internatas.

Nepriklausomybės metais Kalnaberžė priklausė Surviliškio valsčiui. 1923 m. dvare buvo 130 gyventojų, o Kalnaberžės kaime 69 sodybos ir 381 gyventojas.

Šiandien Kalnaberžė priklauso Surviliškio seniūnijai. Kaimo teritorija yra apie 1100 hektarų. Joje — 138 gyvenamieji namai, kuriuose įsikūrę 207 šeimos ūkiai.